puikuonėlis

puikuonė̃lis, -ė smob. dem. (2) d. 1. dabita, puošeiva: Užugdžiau dukrelę vientūrėlę, sulaukiau piršlelių puikuonėlių Tj. Karvelėli puikuonėli, netupėk pilkas prie kelio! Kb. Bernelis šiokis, bernelis tokis, bernelis puikuonėlis LTR(Al). 2. kas išdidus, pasipūtęs: Kelkitės, sūneliai puikuonėliai, lankykit sesiulę vargdienėlę! LTR(Pnd). Oi tu mergele, tu puikuonėle, turiu tėvelį dar turtingesnį! DvD348.